APIE DIRVA:
(gabaliukas senatvishko paniurzgejimo)
Stai vaikshtau po patizhusiais sniegais apdrebta miesta
ir mastau apie tai,
kodel niekaip nesugebu
pritapti prie naujojo laikmechio,
o kai labai jau stengiuosi pritapti,
kazhkodel tampu pats sau neatpazhistamas,
svetimas ir mesimpatishkas
(manau, kad ir ne vien tik sau)
?
Saves nuraminimui pasitelkiau Dirvos savoka:
Dirva - tai yra tai, is ko pats ishaugai,
ko syvais mitai, kol brendai,
ir ko prigimtines medzhiagos
sudaro didzhiaja dali tavojo
dvasinio kuno materijos
didzhiaja dali gyvenimo pragyveni,
remdamasis i ta savaja dirva,
atsispirdamas i ja igauni gyvybes pagreiti
(arba ne)
bet laikai keichiasi
ir tavoji Dirva tampa vis mazhiau aktuali,
ir vis daugiau - vien tik tavo.
Ji traukiais link taves, kaip Shagrenes oda,
kol pasijunti, kad tau po kojomis liko mazhytis,
sulig nosine, lopinelis,
ant kurio stovi, ir megini ishlaikyti lygsvara
Ka daryti?
Stengtis ji apginti, pasishiaushti, statyti spygliuotas uzhtvaras?
Taip, artejant senatvei, daro daugelis.
Todel senatves visi taip zhiauriai ir nemegsta -
butent del to pasishiaushimio ir tu uzhtvaru
ta ka gi daryti,
norint nepasishiaushti priesh visa svieta,
netapti visus erzinanchiu sudevetu svetimkuniu,
ir tuo pat metu nepasidavus
tariamo atsijauninimo pagundai
?
Tai ir yra didelis menas,
tai ir yra ta didzhoji ishmintis -
surasti ta vidurki, tarpini varianta,
ta najaja dirva,
kuri butu ir sena, ir nauja,
ir tava, ir nesvetima visam tam,
kas supa ir vyskta aplinkui,
nepaisant tos apsupties ir tos aplinkos
kartais akivaizdzhios beprasmybes
ir zhanrinio nesolidumo
bet, deja, pasitaiko,
kad ishminitis apskritai neikuomet neaplanko
net ir tu, kas jos labai ieshko.
to nederetu pamirshti.
FIN.
