JulOnNet
sekmadienis, gegužės 29, 2005
ketvirtadienis, gegužės 12, 2005
KAPITULIAVUSIO KARALIAUS ZHINGSNIU
Vaikystėje labai megau vartyti ikikarinio lietuvishko zhurnalo "Kultura" rinkinius. Shis "burzhuazinis" zhurnalas buvo man pasiekiamas, nes tevas, tuomet dar buves komunistas ir kinostudijos direktorius, ji ne itin nuo manes slepe. Uzhtat kita "uzhdraustoji" literatura - tokia kaip Solzhenycino "1 diena...", Nekrichiaus istorija - būdavo juokingai "slepiama": nesunkiai visa tai surasdavau uzhkishta už knygų standartineje stiklintoje shepoje su keistu pavadinimu "sekreteras".
Tik paskui sushinojau, kad "Kultura" prieshkariu buvo socialistu leidzhiamas zhurnalas, finansuojamas vos ne ish Maskvos. Todel jo "burzhuazishkumas" buvo lyg tai priimtinas. Man gi shie zhurnalai, tevo patevio Juozo Lozoraichio tvarkingai surishti i knygas ir palaidi, buvo nuostabus istorijos vadovelis. Jo puslapiuose buvo tvarkingai uzhfiksuoti pasaulio politiniai įvykiai nuo pat 1920 metų ik 2 pas. karo. Taip suzhinojau, kaip ish tiesu kukliai vyko rinkimai Vokietijoje, kuriuos laimejo Hitleris, apie Ispanijos karą ir apie zhuvusi respublikonu vada ir didvyri Durutti - kas ji dabar prisimena? Veliau - apie neishvengiama karo gresme ir Anglijos uzhsienio reikalu ministro infantilishkus pareishkimus: "ash atneshiau jums taika!". Apie Galinga kariniu atzhvilgiu Europos valstybe Chekoslovakija, ir apie tai, kaip Vokietija ateme visa jos galia, aneksuodama Sudetus su visomis karo gamyklomis... Apie karo pradžią ("...štai karas, kurio visi seniai laukėme, pagaliau prasidėjo!.."). Netrukus po to "Kulturos" puslapiuose - dar toli iki iki 1940-ju birzhelio - atsirado Stalino portretai, kolchozu reklama ir pan. sovietinė propaganda (ir visa tai - Smetonai dar bunant valdzhioje!).
Juk mano vaikystes metais visa informacija sovietiniuose istorijos vadoveliuose buvo itin skurdi ir lekshta. Nuo Spartako vergu sukilimo iki Spalio revoliucijos tebuvo vos keli istoriniai zhingsneliai, pazhymėti vien klasiu kovu pedsakais. Ir viskas. Todėl "Kultura" man buvo tikras gyvosios istorijos atradimas. Gyvi reportazhai leisdavo pasinerti i ivykiu atmosfera, zhadindavo vaizduote.
Ypach mane sukresdavo kai kurios nuotraukos. Lyg shiol atminty turiu vieną ju. Ji ish 1940 metų zhurnalo, kai Hitlerio kariuomene pergalingai traishke visas Europos armijas, ir netiketu manevru per Belgija isiverzhe i Prancuzija. Nuotraukoje pavaizduotas kapituliaves Belgijos karalius. Apsirenges kukliu vasariniu ir beveik civiliu lietpalchiu, avedamas kavaleristo batais ir su karine snapuota kepure. Jis zhvaliai zhengia peschias, pasitempes, susikishes rankas i lietpalchio kišenes, ir liudnai shypsodamasis zhvelgia iš padilbu į fotoaparato objektyvą. Paskui ji velka kojas nukamuoti zhilagaviai ir usoti jo generolai, vazhiuoja juokingos, tarsi zhaislines, nuginkluotos belgishkos tanketės.
Istabu, kad kapituliavusio karaliaus ishvaizdoje nera nieko karalishko. KaraliSHkas tik jo santykius į visa tai, kas vyko aplink ji, i ta gedinga vaidmeni, kuri jam tik ka teko suvaidinti, ir i visa ta istorijos ateiti, kuri atsivere jo akims, kurioje jam nebeliko vietos, ir kuri jam atrodo visishkai svetima ir nesuvokiama. Visa tai galima buvo perskaityti jo zhvilgsnyje ir laikysenoje, ir tai buvo tikrai karalishka. Toks zhavus karalishkas kapituliantishkas fatalizmas.
Ir dristu prisipazhinti, kad nuo tu laiku vis meginu zhengti per gyvenima tuo nuzhiuretu zhingsniu, megdzhiodamas kapituliavusi karalių. Man lig shiol patinka ir jo pasitempimas, ir jo fatalishkumas, ir jo shypsena.
Tik vis dazhniau pagalvoju, ar tik ne del to esu nuejes ten, kur dabar esu, ir kur tikrai niekuomet nesitikejau atsidurti?
O gal gyvenimo eigos esme gludi ne tik kryptyje, bet ir pasirinkto zhingsnio tempe ir charakteryje?
KULTURA, 1940 Nr2
Vaikystėje labai megau vartyti ikikarinio lietuvishko zhurnalo "Kultura" rinkinius. Shis "burzhuazinis" zhurnalas buvo man pasiekiamas, nes tevas, tuomet dar buves komunistas ir kinostudijos direktorius, ji ne itin nuo manes slepe. Uzhtat kita "uzhdraustoji" literatura - tokia kaip Solzhenycino "1 diena...", Nekrichiaus istorija - būdavo juokingai "slepiama": nesunkiai visa tai surasdavau uzhkishta už knygų standartineje stiklintoje shepoje su keistu pavadinimu "sekreteras".
Tik paskui sushinojau, kad "Kultura" prieshkariu buvo socialistu leidzhiamas zhurnalas, finansuojamas vos ne ish Maskvos. Todel jo "burzhuazishkumas" buvo lyg tai priimtinas. Man gi shie zhurnalai, tevo patevio Juozo Lozoraichio tvarkingai surishti i knygas ir palaidi, buvo nuostabus istorijos vadovelis. Jo puslapiuose buvo tvarkingai uzhfiksuoti pasaulio politiniai įvykiai nuo pat 1920 metų ik 2 pas. karo. Taip suzhinojau, kaip ish tiesu kukliai vyko rinkimai Vokietijoje, kuriuos laimejo Hitleris, apie Ispanijos karą ir apie zhuvusi respublikonu vada ir didvyri Durutti - kas ji dabar prisimena? Veliau - apie neishvengiama karo gresme ir Anglijos uzhsienio reikalu ministro infantilishkus pareishkimus: "ash atneshiau jums taika!". Apie Galinga kariniu atzhvilgiu Europos valstybe Chekoslovakija, ir apie tai, kaip Vokietija ateme visa jos galia, aneksuodama Sudetus su visomis karo gamyklomis... Apie karo pradžią ("...štai karas, kurio visi seniai laukėme, pagaliau prasidėjo!.."). Netrukus po to "Kulturos" puslapiuose - dar toli iki iki 1940-ju birzhelio - atsirado Stalino portretai, kolchozu reklama ir pan. sovietinė propaganda (ir visa tai - Smetonai dar bunant valdzhioje!).
Juk mano vaikystes metais visa informacija sovietiniuose istorijos vadoveliuose buvo itin skurdi ir lekshta. Nuo Spartako vergu sukilimo iki Spalio revoliucijos tebuvo vos keli istoriniai zhingsneliai, pazhymėti vien klasiu kovu pedsakais. Ir viskas. Todėl "Kultura" man buvo tikras gyvosios istorijos atradimas. Gyvi reportazhai leisdavo pasinerti i ivykiu atmosfera, zhadindavo vaizduote.
Ypach mane sukresdavo kai kurios nuotraukos. Lyg shiol atminty turiu vieną ju. Ji ish 1940 metų zhurnalo, kai Hitlerio kariuomene pergalingai traishke visas Europos armijas, ir netiketu manevru per Belgija isiverzhe i Prancuzija. Nuotraukoje pavaizduotas kapituliaves Belgijos karalius. Apsirenges kukliu vasariniu ir beveik civiliu lietpalchiu, avedamas kavaleristo batais ir su karine snapuota kepure. Jis zhvaliai zhengia peschias, pasitempes, susikishes rankas i lietpalchio kišenes, ir liudnai shypsodamasis zhvelgia iš padilbu į fotoaparato objektyvą. Paskui ji velka kojas nukamuoti zhilagaviai ir usoti jo generolai, vazhiuoja juokingos, tarsi zhaislines, nuginkluotos belgishkos tanketės.
Istabu, kad kapituliavusio karaliaus ishvaizdoje nera nieko karalishko. KaraliSHkas tik jo santykius į visa tai, kas vyko aplink ji, i ta gedinga vaidmeni, kuri jam tik ka teko suvaidinti, ir i visa ta istorijos ateiti, kuri atsivere jo akims, kurioje jam nebeliko vietos, ir kuri jam atrodo visishkai svetima ir nesuvokiama. Visa tai galima buvo perskaityti jo zhvilgsnyje ir laikysenoje, ir tai buvo tikrai karalishka. Toks zhavus karalishkas kapituliantishkas fatalizmas.
Ir dristu prisipazhinti, kad nuo tu laiku vis meginu zhengti per gyvenima tuo nuzhiuretu zhingsniu, megdzhiodamas kapituliavusi karalių. Man lig shiol patinka ir jo pasitempimas, ir jo fatalishkumas, ir jo shypsena.
Tik vis dazhniau pagalvoju, ar tik ne del to esu nuejes ten, kur dabar esu, ir kur tikrai niekuomet nesitikejau atsidurti?
O gal gyvenimo eigos esme gludi ne tik kryptyje, bet ir pasirinkto zhingsnio tempe ir charakteryje?
KULTURA, 1940 Nr2
