APIE JONA VAITKU IR LILIPUTU CIRKA
paziurejau vakar pas Nacius
ketvirta shiu metu Vaitkaus premjera lenko Ingmaro Villqisto "Helverio nakti"
prisipazistu, sunkiai ishsedejau tas 100 minuciu -
ar tai oras buvo prastas, ar shirdis shlubavo, nezhinau.
Tik pajutau, kad bet kuriam i klaustrafobija linkusiam personazhui
simptomu paashtrejumas per shi spektakli bus garantuotas
buvo ir man momentu, kai norejau pashokti ish vietos,
pradėti klykti, plūstis, mushtis ir kitaip ardyti tą beprasmishka ritualą,
i kurį mane kaip pele i spastus ivyliojo Vaitkus ir Naciu teatras
Spektaklis be galo agresyvus, patologishkas, iliustratyvus,
ir sakychiau, tam tikra parsme demamgogishkas.
Ne, nenoriu pasakyti, kad jis buvo beprasmishkas
Tiesiog visa spektaklio prasme gludi ne tame "kas", o tame "kaip"
Kurybinio statytoju komandos (Vaitkus, Paulekaite, Rimsha, Dapkunaite, Sakalauskas)
dominuojanti nuostata - "padaryti" publika
ir jie visi ta publika "daro" ishsijuose,
nepasiklause, ar jai patinka buti "daromai"
man, pavyzdzhiui, nepatinka
na ir kas? ar manes kas klause?
lygiai taip pat prieš 20-25 metus
Vaitkus "darydavo" beviltishkai suprovincialejusia Kauno publika
dabar beviltishkai suprovincialejo ir sostine
publika ryja viska ishszhiojusi,
tarsi kaimo piemenys - liliputu cirka
taip jai ir reikia -
shia (ir tik shia) prasme ash su Vaitkumi sutinku
